Šios veislės gimtinė – Didžioji Britanija. Biglis, arba mažasis anglų skalikas kilęs iš labai senų laikų. Yra žinoma, kad „pelenų“ šunys rasti orcheologinių kasinėjimų metu. Jų iškasenos priskiriamos „bronzinio“ amžiaus (4-5 tūkst. metų prieš mūsų erą) skalikų, paukštšunių, taksų protėviams. Pirmasis raštiškas įrodymas apie šunų panaudojimą medžioklėje, kitų gyvūnų sumedžiojimui, galima rasti graikų žodyne Anomastikon (2-as mūsų eros amžius). Senovės graikų rašytojas Ksenofonas, medžioklės entuziastas, savo darbuose užsimena apie mažus skalikus, kuriuos naudojo zuikių medžioklėse kaip varovus. Iki mūsų laikų išlikę senovės meno kūriniai, pagrinde antikiniai, ryškiai liudija apie medžioklinių veislių vysymąsi – medžioklinių šunų atvaizdai randami freskose, bareljefuose, įvairių indų marginime. Tų laikų antikinė keramika iliustruoja dviejų tipų skalikus – nedidukai, tvirtais žandikauliais, ilgomis ausimis ir ilgakojai, su siauresniu snukiu ir trumpomis ausimis.
Biglio veislės atsiradimo istorija miglota, kurios šaknys siekia labai senus laikus. Kaip spėja istorikai, nedideli skalikai pateko į Didžiosios Britanijos salas kartu su keltų gentimis, laikui bėgant kryžminosi su vietinių veislių šunimis, ko pasekoje išsivystė kelios medžioklinės veislės, plačiai paplitusios visame žemyne.
Spėjama, kad dabartinėje Didžiosios Britanijos teritorijoje, pagrinde Velse buvo paplitę mažo ūgio skalikai, kuriuos naudodavo zuikių medžioklėje. Rašytiniuose dokumentuose minima, kad karalius Eduardas Išpažintininkas medžiojo su mažu skaliku. Maždaug tuo pat metu Viljamas Užkariautojas iš kontinento į Angliją įvežė stambų, pagrinde baltos spalvos skaliką – talbothaundą (šiuo metu nebeegzistuoja). Tikriausiai šių skirtingų tipų skalikai ir buvo biglių pradininkai.
15 amžiuje maži skalikai jau buvo plačiai paplitę ne tik Anglijoje, bet ir Prancūzijoje, Graikijoje, Italijoje, o pirmoji užuomina apie biglį, kaip veislę randama 1475 m. leidinyje „Squire of Low Degree” .
Veislės pavadinimas dar paslaptingesnis. Atkreiptinas dėmesys į skalikų veislių pavadinimus, kur labai aiškiai įžvelgiamas medžioklės „objektas“. Pavyzdžiui fokshaundas (fox – angl. lapė), harieris (hare – angl. zuikis). Ką gi medžiojo bigliai ? Mokėjimas skleisti ilgą melodingą skalijimą varymo metu turbūt ir lėmė veislės pavadinimą – iš prancūzų kalbos „Begueule“, kas mūsų kalba reiškia „alavinė gerklė“. Kita versija yra ta, kad veilės pavadinimas kilęs iš senovinio angliško „Begle“, ar keltiško „Beag“, ar senovės prancūzų „Beigh“ žodžių, kurie visi reiškia „mažas“ ir buvo naudojamas visų mažųjų skalikų apibudinimui, neatsižvelgiant į jų kilmės vietovę.
Viduramžiais medžioklė buvo vienas iš mėgiamausių Anglijos aristokratų užsiėmimų – laisvalaikio praleidimo būdų. Mažieji skalikai buvo mylimi ir karaliaus Henrio VII. Elizabeta I savo rūmuose laikė visą gaują „dainuojančių skalikų“, kurių pavadinimas apibudina tik jiems būdingą dainingą lojimą varymo metu. Manoma, kad tuometinis 9 colių biglis buvo toks mažas, kad galėjo tilpti moteriškoje pirštinėje, o keli bigliai nesunkiai sutilpdavo raito medžioklio krepšyje, prisegtame prie balno. Ši maža veislė labai pagelbėdavo ne tokiems ištvermingiems medžiotojams, kaip moterys ir vaikai, medžiojant zuikius.
Per kitus kelis šimtmečius biglio, kaip skaliko veislės paskirtis nepasikeitė. Juos augino ir laikė gaujomis visoje karalystėje ir medžiodavo smulkius žvėrelius. Būtina paminėti, kad tuometinė 16-18 a. medžioklė sukurdavo įspūdingą vaizdą, kurios dalyviai persirengdavo prabangiais kostiumais, gražiomis plunksninėmis skrybelėmis ir tapo kone nacionaline sporto šaka. Medžioklės varžybose dalyvaudavo rekordinis skaičius skalikų, medžiojama būdavo raitomis arba pėsčiomis, laimėdavo tas, kuris pirmas pėdsaku pasiekdavo tikslą. Ilgakojai fokshaundai palaipsiui išstūmė biglius iš šių varžybų, padarydami medžioklę labiau kvapą gniaužiančia ir daug greitesne.
Tuo pat metu, biglių gaujų šeimininkai – Anglijos fermeriai ir smulkūs žemvaldžiai, tęsė individualią biglių veislininkystę, ko pasekoje kiekviena atskira biglių gauja smarkiai skirdavosi nuo kitų savo tipu ir ūgiu. 18 a. nežinomo autoriaus teigimu galima buvo matyti kaip minimum 2 skirtingus tipus – pietų Anglijos biglis, kuris buvo lėtesnis ir sunkesnis, bei šiaurės Anglijos biglis – daug judresnis ir lengvesnis. Tup pat metu Stounchendž knygoje „Duoklė britų sportui“ (1861), įžvelgia net keturis skirtingus tipus. Vidutinio ūgio biglį (pietų ir šiaurės), karlikinį biglį, fox-biglį ir ilgaplaukį arba terjer biglį.
19 a. viduryje biglis atsidūrė ties išnykimo riba, prarandant net veislės charakterio bruožus. Tačiau biglių bandų augintojų ir veislės entuziastų dėka, biglius pradėta demonstruoti pirmiausia medžioklių pasirodymuose, vėliau ir eksterjero parodose, kurių pasekoje mažojo skaliko ūgis ir tipas tapo labiau universalus. 1890 metais įkuras biglių klubas, kurio tikslas veisti biglius parodoms ir sporto varžyboms. 1895 m. buvo patvirtintas biglio standartas, o 1897 m. suorganizuota pirmoji biglių klubo paroda. Paraleliai 1891 m. harierių ir biglių augintojų asociacija (Association of Masters of Harriers and Beagles). prisiėmė atsakomybę už šių veislių ruošimą medžioklei.
30-40 dvidešimtojo amžiaus metais biglių skaičius žymiai sumažėjo, o po 2-ojo pasaulinio karo, demonstruojamų parodose biglių skaičius pradėjo augti. Palyginimui: 1950 m. Kennel klubas užregistravo 64 šunis, o 1960 m. jau 1519.
Mūsų laikais medžioklio savybės pamažu prarandamos, tačiau susidomėjimas bigliu, kaip namų šuniu, kompanjonu ar parodų dalyviu negęsta. Šiuolaikinis biglis – tai harmoningas ir malonus eksterjeras, gyvas ir linksmas temperamentas, išmintis ir inteligentiškumas akyse, bei daug daug žavesio.
Bigliai labai populiarūs šunys tiek Europos šalyse, tiek Amerikoje (Amerikos standartas patvirtinęs 2 veislės tipus – 13 ir 15 colių), taip pat Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikoje. Įdomu tai, kad puikiai išsivysčiusios uoslės dėka, daugelyje šalių bigliai dirba aerouostuose, muitinės įstaigose sprogmenų bei kitų draudžiamų objektų paieškose.
Vertė Eglė Adomaitytė
Pagal www.beagle.net.ua parengtą straipsnį.
(Naudota medžiaga: Andrew Brace “Beagles today”, J.M.Musladin, A.C.Musladin, A.Lueke “The New Beagle”, Maskaeva J.V „Skalikai“. Iliustracijos – cigarečių pakelių paveiksliukai, ХХ a. pradžia)
